Brigita Palavinskienė
Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium. Vedybų sutartis gali būti dviejų rūšių, sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis). Tiek ikivedybinė, tiek povedybinė sutartys sudaromos turtiniam režimui nustatyti, t.y. sutuoktiniams tarpusavyje susitarti, kuris turtas bus laikomas jų asmenine nuosavybe, o kuris bendrąja jungtine nuosavybe. Vedybų sutartyse nustatoma ir prievolių prieš kreditorius vykdymo tvarka, sutuoktinių atsakomybės ribos. Tiek ikivedybinė sutartis, tiek ir povedybinė, savo turiniu yra panašios, skiriasi tik šių sutarčių sudarymo ir įsigaliojimo momentas. Ikivedybinė sutartis, sudaroma iki santuokos įregistravimo, tokia sutartis įsigalioja tik nuo santuokos įregistravimo dienos, tuo tarpu povedybinė sutartis sudaroma po santuokos sudarymo ir ji įsigalioja nuo sutarties sudarymo momento, jei sutartyje nenustatyta kitaip.
Siekiant sudaryti vedybinę sutartį, šalis privalo kreiptis į notarą, kadangi įstatymai sutarties sudarymui numato privalomą notarinę formą, bei pareigą įregistruoti sutartį vedybų sutarčių registre. Nesilaikant formos reikalavimų vedybų sutartis bus pripažinta niekine ir nesukels šalims norimų pasekmių, o sutarties neįregistravus vedybų sutarčių registre, sutuoktinai negalės jos panaudoti prieš trečiuosius asmenys (išskyrus atvejus, kai tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutartį). Paprastai, notaras sudaręs ir patvirtinęs vedybų sutartį, sutvarko ir visus jos registracijos vedybų sutarčių registre klausimus, todėl šalims nekyla pareiga atlikti papildomų veiksmų, kad galėtų tinkamai naudotis sutartyje numatytomis teisėmis.
Vedybų sutarčių turinys yra pakankamai griežtai reglamentuotas, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas nustato, kad šalys gali susitarti tik dėl turtinių santykių reglamentavimo, t.y. numatyti, kad turtas, įgytas gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė arba bendroji dalinė nuosavybė. Tai reikštų, kad sutuoktinių kartu įgytas turtas, nepriklausomai nuo to, už kieno lėšas būtų įgytas, būtų laikomas arba asmenine vieno iš sutuoktinių arba daline abejų sutuoktinių nuosavybe. Sudarant vedybų sutartį, galima susitarti, kad jos sąlygos galiotų tiek viso turto atžvilgių tiek ir konkrečios turto rūšies atžvilgiu, neatsižvelgiant į tai, ar toks turtas jau įgytas, ar jį šalys tik planuoja įgyti ateityje. Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, bei susitarti dėl turto padalinimo tvarkos, santuokos nutraukimo atveju.
Vedybų sutartis gali būti itin svarbi sutuoktiniams, kurie abu kartu, ar vienas iš jų planuoja pradėti verslą, steigti neribotos civilinės atsakomybės bendroves, veiklą vykdyti pagal verslo liudijimą arba sudaryti padidinto rizikingumo sandorį. Tokiu atveju vedybų sutarties sudarymas gali apsaugoti vieną iš sutuoktinių nuo neigiamų kito sutuoktinio veiklos pasekmių. Vedybų sutartyje nustačius asmeninės nuosavybės turto teisinį režimą, kiekvienas sutuoktinis už savo asmenines prievoles atsakys jam asmeninės nuosavybės priklausančiu turtu. Tokiu atveju, nepasisekus verslui ir dėl to atsiradus įsiskolinimams, kreditoriai galės reikalauti įsiskolinimo grąžinimo tik iš vieno (sandorį sudariusio) sutuoktinio ir tik iš jam priklausančio turto. Siekiant apsaugoti kreditorių interesus, bei sudaryti galimybę kreditoriui tinkamai įvertinti prisiimamą sandorio riziką, vedybų sutarčių registracijai galioja giežti reikalavimai, kurie nurodo, kad sutarties pakeitimą galima atlikti tik gavus teismo leidimą, o sutarties pakeitimai kaip ir pati sutartis privalo būti užregistruojami vedybų sutarčių registre. Tik registraciją vedybų sutarčių registre leis kreditoriui tinkamai įvertinti prisiimamą riziką, o sutuoktiniams tikėtis, kad jų sudarytos sutarties sąlygos bus galiojančios ir turės įstatymo galią.
Vedybų sutarčių pabaiga yra glaudžiai susijusi su sutuoktinių bendru santuokiniu gyvenimu, todėl, sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium, t.y. kreipusis į teismą dėl separacijos (gyvenimo skyrium) nustatymo arba nutraukus santuoką, baigtųsi tiek pati vedybų sutartis, tiek ir pagal ją kylančios prievolės, išskyrus tas prievoles, kurios pagal sutartį išlieka ir po santuokos.
Grįžti į naujienų sąrašą